Yra vienas skirtumas tarp Senosios Sandoros ir Naujosios.

Kinų kalboje nėra žodžio “brolis“. Yra “vyresnis brolis“ ir “jaunesnis brolis“. Štai Senosios Sandoros santykio esmė. Vienas būtinai aukštesnis, kitas- būtinai- žemesnis. Žemesnis garbina aukštesnį ir priklauso nuo jo.

Naujosios Sandoros santykis kaip kertinis dalykas pirmą kartą buvo parodytas Naujosios Sandoros  įsteigimo metu. Tada Aukštesnis pasakė- “nebevadinu jūsų tarnais, o bičiuliais. Mylėkit viens kitą, kaip Aš jus mylėjau.“ Šitam santyky aukštesnis nebe garbinamas, o mylimas.

Per tai aukštesnis tampa lygus su žemesniu. Maža to, per tokį santykį aukštesnis tampa priklausomas, t. y. žemesnis- susidaro dvigubas santykis, kada abu tuo pat metu vienas kitam- ir aukštesni, ir žemesni.

Pasikausčiusiems- yra Senosios Sandoros judaizmas, ir Naujosios Sandoros judaizmas. Taip pat yra Naujosios Sandoros krikščionybė, ir Senosios Sandoros krikščionybė. Skirtumas yra baziniam santyky: Kūrėjas yra garbinamas ar mylimas.

Mielasai skaitytojau, klausimas lieka- kaip pereiti?

Kaip pamilti tą, nuo kurio priklausai?

Perfekcionizmas- polinkis viską padaryti gerausiai.

Kaip kiekviena idealizmo atmaina, jis turi ydą: kaip bepadarytum, atrodo, kad galima padaryti dar geriau. Ir galo tam nėra.

Perfekcionizmo bėda, kad jis yra nusitaikęs į tam tikrą “tašką“: kokybę, padėtį, struktūrą ir t.t. Ir visiškai nesidomi, kas nutiks tam “taškui“ prieš arba po. Suprantama- juk bet koks kitimas, perfekcionizmo akimis žiūrint, reiškia, kad arba buvo netobula, arba bus.

Tačiau kiekvienas daiktas, dalykas yra ir procesas. Ir tas faktas yra tuo pat metu peilis perfekcionizmui, ir išsigelbėjimas.

Peilis- nes perfekcionizmui nėra baisesnio dalyko kaip laikas. Laikas yra tik tada, kai yra kitimas, kai yra lazdos galai, kai yra pradžia ir pabaiga, priežastis ir pasekmė. Perfekcionizmui visa tai- balastas, vargas, šlamštas…

Išsigelbėjimas būtų, jei perfekcionizmas būtų nuoseklus ir “geriausio“ dalyko kriterijų pritaikytų ne tik objektui, bet ir procesui. Tada paaiškėtų, kad geriausias daiktas yra tas, kuris geriausiai atlieka savo paskirtį. O tada pasirodo, kad geriausiai važiuoja ne naujutėlis automobilis, bet tinkamai pravažinėtas, saldžiausi yra ne puikiai atrodantys bananai, bet tokie, ant kurių jau matosi rudos dėmytės… Na ir taip toliau.

Einant dar toliau, reiktų pripažinti, kad kiekvienas procesas turi dvi viršūnes- “viršutinę“ ir “apatinę“. Banga tik todėl yra banga, kad turi ne tik keterą, bet ir duobę. Ir rimto, “išsigelbėjusio“ perfekcionizmo žvilgsnis turėtų būti nukreiptas į…

Cha, mielasai skaitytojau, ot ir ne į abi viršūnes! 😀

O į tinkamą tų “viršūnių“ pasitikimą, perėjimą ir savalaikį “paleidimą iš nagų“.

Ir patikėk, tikram perfekcionizmui tokiame “neperfekciniame“ užsiėmime yra kas veikti.

Jei netiki- pamėgink.

Nuoširdžiai sakau- nežinau, kas yra meilė. Visi pasireiškimai, visi patyrimai, jei tik juos mėginu įvardinti meile, tuojau virsta kevalais, kuriuose meilės būta. Kaip suskilusi gelda pasakoj apie auksinę žuvelę…

Ir vis dėlto, kai kurie meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, štrichai vėl ir vėl išryškėja, kaip ir leisdami tvirtinti: tam tikri dalykai žmoguje vyksta TIK esant meilei. Tiksliau, žmogui esant (atsiduriant ir pasiliekant) meilėje.

Meilė yra priešinga žmogiškam “aš“: šio pagrindinis darbas yra atsiriboti ir įsitvirtinti. O meilė jungia visa kas yra, o taip pat buvo ir bus. Ir vis dėlto, kiek teko patirti, “aš“ meilės trokšta (o “kartą paragavęs, negali sustot“ 😀 ). Nebrandus, jaunas “aš“ trokšta būti mylimas (šiuo atveju “trokšta“ yra ir sinonimas “nori“, ir įvardijimas poreikio būti pagirdytam). Brandesnis trokšta meilės kaip tęstinio patyrimo. O visai brandus (diedukas ar babytė “aš“) aptinka, kad pasilikti meilėje yra jo vienintelis šansas. Nes kuo labiau atsiriboji- tuo mažiau apykaitos, kuo mažiau apykaitos- tuo mažiau gyvenimo.

Krikščioniška sąvoka “mirti savajam aš“, yra dar viena meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, stadija. Ji reiškia vidinį judesį, kada atvirumas meilei pripažįstamas ir priimamas kaip didesnė vertybė už apsisaugojimą. “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.  Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn12,24-25) Leisiu sau painterpretuoti: “išsaugoti savo gyvybę amžinajam gyvenimui“ yra ne saugiai supakuoti, o susidraugauti su meile. Kad “aš“- individualybė, būtų ne konkurentas meilei, bet sąjungininkas. Be išdavikų (t.y. be siekio išsaugoti save meilės sąskaita).

Meilė niekada nesibaigia. … išnyks pažinimas,  nes mes žinome iš dalies…  Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.  Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška… Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. (1Kor 13, 8-13) (išėmiau šį tą iš citatos , tirštumo dėlei)

Po teisybei, nieko gudresnio už tai meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, klausimu neparašysiu. Meilė niekada nesibaigia, nes ji jungia visa, kas yra, buvo ar bus.  Dabar apie meilę žinau iš dalies, kiek pačiam teko ją pažinti. Bet kai baigsis tai kas iš dalies, (kai tai, kas jungia visa- įjungs, įtrauks pilnai ir mane), tada pažinsiu, kaip pats jos meilės- būsiu, esu, buvau- pažintas.

Pažinimas keičia. Abu. Jei ėmeisi kažką pažinti- nebebūsi toks pat, kaip nepažinęs. O keisčiausia, kad ir “pažinimo objektas“ nebebus toks, kaip iki tau jį pažįstant.

Nes pažinime vyksta du procesai (galima juos laikyti pažinimo ribomis)- supanašėjimas ir atsiskyrimas. Jei vyksta tik supanašėjimas- tada turime nebe pažinimą, bet susiliejimą. Jei tik atsiskyrimas- tada priešiškumą, pranašumą ir valdymo perspektyvomis paremtą sąveiką.

“Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.“ Čia iš Izaijo.

Jei pažinimas būtų tik edukacinis procesas- turėtume mąstyti, kad išprusęs “Dievo tarnas“ sugalvos kokį nors “know-how“, technologiją, kuria pasinaudojus kiekvienas užsimanęs galės “susitvarkyti“ teisumo- švarumo klausimus. Istorijoje taip yra buvę- pavyzdžiui, indulgencijų biznis sielai, farmacijos pramonė kūnui. Tiesa, tos veiklos ne nuteisino, bet įklampino daugelį. Ir tebeklampina. Medis pažįstamas iš vaisių.

O iš tikro pažinimas yra prisilietimas. Tiek matomu kūnu, tiek nematomomis dvasia ir siela.

“Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”. Klausimas pačiam didžiausiam kada nors Žemėje gyvenusiam Dievo Tarnui.

Todėl, kad imunitetas didesnis už higieną.

Beje, imunitetas įgyjamas tuo pačiu pažinimo būdu.

Aistros pažeistas troškimas turi žymę: jis teikia kančią, ir jo patenkinimas taip pat teikia kančią. Nes aistra priverčia žmogų blaškytis tarp kraštutinumų, alkio ir persisotinimo.

Bet kančia, skausmas- tik dalis bėdos, ir mažesnioji dalis. Žymiai pavojingesnis dalykas- aistros pažeistas troškimas verčia žmogų imti ne kiek reikia, o kiek tik įmanoma. Taip pat ir tai, ko poreikio patenkinimui nebereikia, pateisinant tuo, kad reikės kada nors vėliau. Aistra blokuoja saiko jausmą. (čia reikėtų pridurti, kad sekanti stadija šiam procese yra žmogus, kuris vien tik atiduoda, ir jam kančia yra gauti, priimti. Nors religija bei moralė tai sveikina, tačiau toks žmogus nė kiek ne laimingesnis, nes vergauja tai pačiai, tik kito kraštutinumo įsikibusiai, aistrai…)

Saikas- sielos sugebėjimas rasti balansą tarp poreikių, nuostabi Kūrėjo įdėta savybė organizuoti priėmimo-atidavimo santykius remiantis optimumu. Savo ruožtu, optimumas yra tinkamiausia proporcija tarp priešybių (prašau mielojo skaitytojo atleisti man šį nesaikingumą, brukant vieną po kito apibrėžimus).

Aiškumo dėlei- pavyzdėlis: valgymas yra reikalingas mano kūno gyvybei palaikyti, ir tinkamas maistas man teikia malonumą. Tačiau jei aš prarasiu saiką- galų gale mano viduriai nebeatlaikys maisto kiekių, įvyks apsinuodijimas, ir visa tai gali baigtis liūdnai. Arba – jei kas kartą valgysiu vos pajutęs nors menkiausią alkį, mano kūnas taps vangus, sulėtės medžiagų apykaita, jame prisikaups šlakų, prasidės ligos…

Taigi, valgymo optimumas yra leisti sau išalkti, sulaikyti alkio malšinimo poreikį (o tiksliau- patenkinti poreikį išalkti), ir tik po to sotintis.

Tas pat galioja kiekvienai mano apykaitai.

Ar teko būti kada aistrų vergu? O gal esi aistringas kokio dalyko (sporto, žvejybos, kelionių…) mėgėjas?

Bežiūrėdamas, kaip many veikia geismai ir aistros, aptikau, kad yra aistros ir yra aistros. Kad tuo pačiu žodžiu mūsų kalboje vadinami sielos reiškiniai, nepanašūs nei kilme, nei vaisiais. Taigi,

Apie aistras I

Neseniai pradėjau pastebėt, kad many yra sugebėjimas atmesti, nepriimti „jokiu būdu“. Besąlygiškai. Tai kas kita, negu priėmimas- atmetimas, kaip sąveikos su aplinka svertai. Šitas „jokiu būdu“, kiek suprantu, skirtas „grynumo išsaugojimui“. Tačiau jis turi vieną šalutinį reiškinį- jis daro mane aistrų vergu. Kokiu būdu?

Kažką besąlygiškai atmesdamas, to dalyko nesunaikinu, tik suskaldau tikrovės suvokimą. Sulaužau „lazdą dviem galais“. Po tokio sielos veiksmo many atsiranda troškimai, kurių neįmanoma patenkinti. Svajonės, kurių pagrindinis tikslas- neišsipildyti. Drįstu teigti, kad tai ir yra aistros.

Aistros pagrindinis požymis yra skausmas. Skausmas, kurį teikia troškimas, verčia mane ieškoti troškimo patenkinimo. Ironiška, tačiau troškimo patenkinimas taip pat teikia skausmą- tik šį kartą nuo persisotinimo. Nu kur tu, žmogau, jusi saiką, kada gauni patenkinti tai, ko VISĄ LAIKĄ TRŪKO?

Šitas saiko neturėjimas (ir neturėjimas galimybės jį išugdyti) ir yra vergavimas aistrai.

Apie aistras II

Dažnai aistra vadinamas entuziastingas noras, kuris nėra kančios šaltinis. Kaip antai, žmogus, mėgstantis keliauti, vadinamas aistringu keliautoju. Kitas, žiūrėk- aistringas kolekcininkas. Nors smagiausia tautologija yra „aistringas žvejys“: tai žmogus, kuris nenustygsta vietoje, kol gauna… ramiai, vienumoje atsisėsti valtelėje su meškere 😀

Siūlau, bent jau šio skaitymo rėmuose, tokių troškimų aistra nevadinti.

Apie kūnišką aistrą

Noriu iškart pasakyti, kad vadinamoji kūniška aistra (troškimai, susiję su lytiškumu) gali būti aistra. Tačiau nebūtinai. Bendrinis pavadinimas kalba apie šios bėdos paplitimą žmonėse. Bet jokiu būdu negalima tapatinti lytiškumo ir aistros vien todėl, kad lytiškumas yra baisiai ir visuotinai jos pažeistas.

Teko girdėti, kad Rytų kultūros šiuo požiūriu yra sveikesnės. Esą, musulmoniškuose kraštuose, kur lytiškumo klausimai yra dalykas ne viešumai, vergavimo  užkrėtusiai lytiškumą aistrai yra mažiau. Tik turiu rimtą įtarimą, kad ten ši problema ne išspręsta, o „užbetonuota“. Nes aistra yra ne kūno, bet sielos liga, kuri gali pasireikšti bet kokioje žmogaus gyvenimo srityje. Ir gydyti tenka sielą. Taigi, mielasai skaitytojau-

Ką daryti su aistromis

Kaip jau pamatėme, aistros šaknis yra mano sugebėjimas besąlygiškai atmesti tam tikrą tikrovės dalį. Vadinasi, pasveikimas iš vergystės aistrai yra besąlygiškas priėmimas. Ir gijimas vyksta etapais: pirmiausia man tenka sužinoti, kad yra „besąlygiškas priėmimas“. Ir priimti pačią tokio „priėmimo“ galimybę mano gyvenime (tiesą sakant, šis momentas man buvo sunkiausias…). Paskui prasideda aistros pažeistų mano gyvenimo dalių peržiūrėjimas (šiame etape tenka kiekvieną kartą apsispręsti netenkinti troškimo, kuriuo prisidengia aistra), atpažinimas jų kaip „dalių“. Kurių kiekvienai trūksta kažkada atmestos dalies. (Gali būti ir taip, kad besąlygišką atmetimą atliko mūsų protėviai, o aš manau aistros pažeistą mano sielos dalį esant mano būdo bruožu. Čia atskira tema).

Tada ateina įdomiausias momentas: turiu aistringai trokšti pamatyti tą trūkstamąją dalį, ir pamatęs ją, priimti. Besąlygiškai. Sutaikinti tas dalis- aistros iškamuotą ir andai atmestąją- į „lazdą dviem galais“.

Pasveikimas iš aistros jokiu būdu neįtakoja troškimo intensyvumo. Keičiasi tik troškimo vaisiai: toks sveikas troškimas sutinka būti atidedamas, net ir ilgam laikui. Ir jo nereikia „betonuoti“ ar „surakinti grandinėmis“. Patenkinamas, sveikas troškimas palieka pilnatvės ir dėkingumo pojūtį.

Pasveikęs iš aistros, imi tiek, kiek reikia.

Jei perskeltum magnetą (būna visokių formų feritinių, ne geležinių, magnetų, kurie dūžta) , pamatytum, kad dalys priešinasi sudėt jas buvusiu iki skilimo būdu. Išeina, kad skilimo vietoje susidaro tokie patys poliai (N prie N, pagal kompasą).  Kad atskyrus gabalą nuo magneto, jis nepraranda vieno poliaus, o tampa atskiru magnetu dviem poliais!

Pastebiu, kad tas pats vyksta “lazdos su dviem galais“ (moksliškai- dialektinės “priešybių vienybės“) sulaužymo atveju pažinimo procese.

Atrodo, kad tas pat vyksta ir santykiuose.

Kada sudužus ryšiui, mano vidus sako: “man tavęs nereikia, tarp manęs ir tavęs nėra nieko bendra“…

Bet pagal “lazdos dviem galais“ dėsnį, turėtų būti atvirkščias procesas. Kuris buvusius atskirtus ir besipriešinančius TOS PAČIOS LAZDOS  polius sukabintų į “vieną lazdą“.

Kiek suprantu, kiek teko patirti, tas procesas yra rezonansas. Kada kitą imu girdėti kaip save. Kada “aš= tu“ (tiesa, kažkodėl rezonanso sąlygomis natūraliai sakosi “aš=Tu“).

Ir dar, teko patirti, kad rezonansas atsitinka ne su visais “buvusiais“ ar “esamais“. Jame veikia savi dėsniai.

Jei išmanai juos, mielasis skaitytojau, nesidrovėk, palik žinelę komentaruose. O gal surezonuos? 🙂

Kai gavau šį paveiksliuką emailu, teko kurį laiką žiūrėt, kaip avinui į naujus vartus: matau, kad kažkas pasakyta, o nesuprantu, kas. (ak, tos kultūrinės klišės!:) )

Žinia, kurią pamačiau:  paveikslėlio tikrovėje yra beveik visi Naujosios Sandoros (Naujojo Testamento) vykdymo komponentai.

Išskyrus Prisikėlimą. Be Kurio visi kiti neturi jokios vertės.

Taip, Jį pavaizduoti paveikslėlyje ganėtinai keblu (būtent todėl skirtumo tenka ieškoti tarp paveikslėlio ekrane ir “paveikslėlio“ atminty ar patirty).

Tačiau jei rasi, jei atpažinsi Jį, tą Skirtumą, mielasis skaitytojau- apkabinsiu tave. Kaip brolį ar seserį.

Ir pakviesiu prie stalo.

Susidaro vaizdas, kad yra patyrimai, kuriuos atneša gyvenimo kaita. O yra patyrimai, kurie kyla iš mano reakcijų. Ir panašu, kad jų yra gerokai daugiau- juk reakcija, skirtingai nuo “tiesioginių“ patyrimų, gali kilti į bet ką. Taip pat ir į kitą reakciją. T.y. mano viduje gali formuotis reakcijų “grandinės“ ir “sūkuriai“.

Tada klausimas: jei ir vienus, ir kitus patyrimus suvokiu kaip tikrovės ženklus- kas yra tikrovė?

Schematizuojant, pusė pasaulio (vad. Vakarų kultūra) tikrove laiko “objektyvią realybę“, kuriai reakcijos yra neišvengiamas blogis. Kita pusė (vad. Rytų kultūra) tikrove laiko “tai, kuo tikima“, t.y. patį suvokimą. Kurie teisūs?

Ironiška, tačiau vakarietiško mąstymo tipo mokslas per psichologijos ir kvantinės fizikos atradimus priėjo “rytietiškos“ išvados, kad “objektyvios tikrovės“ nėra. O Rytai, kur bepažiūrėsi, gyvenimą (ekonomiką, mokslą, visuomenės gerbūvį) kuria pagal vakarietiško mąstymo modelius, “rytietišką mąstymą“ palikdami kultūrai (panašu, kad tai yra tam tikra hobio ar įpročio rūšis).

Dar ironiškiau, kad “objektyvią tikrovę“ teigiančiame mąstyme yra medicinos sritis psichologija, kuri rūpinasi reakcijų sveikata- tarsi jos būtų kažkas “esančio“.

Man kažkodėl atrodo, kad “objektyvi tikrovė“ yra. Tai- mano reakcijų generatorius. Bet ne “tai kas aplink“, o TAI, iš ko kyla mano reakcijos. Ir kad nuo tos manęs dalies sveikatos priklauso tiek mano reakcijų sveikata, tiek mano sąveika su tuo kas aplink, tiek (paradoksas) su pačia “objektyvia tikrove“.

Jei kada atpažinsi tą savęs dalį, mielasis skaitytojau, apkabink ją ir nepaleisk.

Su visu stropumu saugok ją, nes iš jos teka Gyvenimo versmės.

Vieną gražią dieną parūpo – o kas gi vyksta sieloje, kai vykdau Dekalogą? O jei laužau, vieną ar visus jo įsakymus? Nors didelio skirtumo turėtų nebūti – Jokūbo laiške yra eilutė „Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų“. Vadinasi, yra kažkoks procesas žmogaus sieloje, kuriam ėmus vykti, žmogus tampa įstatymo laužytoju. Ir nesvarbu, pasireiškia jis išoriškai ar ne, nes „žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.

Taigi, pradžiai įlindau į Raštą ir patyrinėjau, kaip atrodo vadinamieji dešimt Dievo įsakymų. Ir (jau nebe pirmą kartą) teko nustebti, nes tokio dalyko, išdėstyto vienoje vietoje kaip Dekalogas- nėra!

O yra štai kas:

1 Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:

2 “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

3 Neturėk kitų dievų šalia manęs.

4  Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.

5  Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,

6  bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

7 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

8 Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.

9   Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus,

10 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose,

11  nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

13 Nežudyk.

14 Nesvetimauk.

15 Nevok.

16 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo”.

Čia iš Išėjmo knygos. Tie įsakymai, išbarstyti, kartojasi dar keletoje vietų. Kunigų knygoje:

1 Viešpats kalbėjo Mozei:

2  “Sakyk visam Izraeliui: ‘Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.

3 Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

4 Nesikreipkite į stabus ir neliekite sau dievų. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

5  Jei aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia.

6 Auką suvalgykite tą pačią dieną. Leidžiama ją valgyti ir antrą dieną, o kas liks trečiai dienai, sudeginkite.

7  Jei kas ją valgytų trečią dieną, nusikals ir auka bus Dievo nepriimta.

8  Jis bus kaltas, nes sutepė Viešpačiui skirtą auką. Toks žmogus bus išnaikintas iš jo tautos.

9  Pjaudamas savo žemės javus, jų nekirsk iki pat lauko krašto ir nerink nukritusių varpų.

10 Taip pat ir vynuogyne nenuskink paliktų uogų. Jos telieka beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

11 Nevokite. Nemeluokite. Neapgaudinėkite vieni kitų.

12 Neprisiekite neteisingai mano vardu ir nesutepkite savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats.

13  Nespauskite ir neišnaudokite savo artimo. Samdinio algos nesulaikykite iki ryto.

14  Nekeikite kurčio ir nedėkite kliūties aklajam ant kelio, bet bijokite Dievo, nes Aš esu Viešpats.

15  Teisme teiskite teisingai, neatsižvelgdami, ar tai beturtis, ar žymus asmuo.

16  Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats.

17 Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo.

18  Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats.

Kas užrašyta ant Mozės akmens plokščių, taip ir neradau. Tik keliose vietose paminėta, kad ten įrašyti dešimt įsakymų. Štai ir visas Dekalogo pagrindas…

Apie įsakymų laužymą.

Tačiau grįžkime prie sielos. Pradžiai pasiėmiau ganėtinai aiškų įsakymą nevogti. Iš ko nevagiama? Ogi iš tų, kuriuos laikau savais. Jei noriu kažką pavogti, pirmiausia mano viduje turi susiformuoti siena tarp manęs ir to, kurio gėrybių gvieščiausi. Dar – kažkur esu aptikęs įžvalgą, kad vagystė yra „efektyviausia sistemos apsirūpinimo forma“, kada nereikia nieko atiduoti (žinoma, jei nepričiumpa). O pelnoma vertė (tuo pačiu ir malonumas) yra nepalyginamai didesnė už bet kokią kitą veiklos rūšį, esant toms pačioms darbo sąnaudoms. Sekantis žingsnis yra – vartoti tai, kas pavogta, ir kartoti „efektyvų apsirūpinimą“.

Štai jau matosi du procesai sieloje, kuriuos paleidžia įstatymo nevogti laužymas: sienų širdyje statymas ir vartojimas, neįdedant pastangų. Šio, antrojo, proceso vaisius yra „juodoji skylė“, ir vargas tau, juodosios skylės turėtojau, jei laiku jos neužkiši- ji suės tave patį su visais žarnokais.

O, pvz, įstatymas gerbti tėvą ir motiną? Juk čia žalos kaip ir niekam nedaroma. Čia eina kalba apie dalykus, kuriuos pamatuoti ne visada įmanoma: jei, sakysim, gyvenu atskirai nuo tėvų, arba jie jau mirę? Ar tada esu „atleidžiamas“ nuo šio įsakymo? Tačiau jei kalbame apie procesus sieloje- mums nėra labai svarbu, kokioje būklėje yra juos paleidžiantys veiksniai.

Taigi, kaip turėčiau pasiluošinti (arba sutikti luošinamas), norėdamas negerbti savo gimdytojų? Vėl pirmiausia tenka įjungti sienų širdyje statymą. Toliau- nepagarba reiškia žemą kito vertinimą. O kas tada aukštinama? Na žinoma- aš pats, mylimiausias…

Tačiau kurdamas komfortą sau tokiu būdu, niekinu laiką, kada buvau savo tėvų dalis- jų įsimylėjimas, jų svajonės, jų pasiilgimas vienas kito… Tuo pačiu mano sieloje paleidžiamas procesas niekinti viską, kas jautru, gyva, gležna (ir kas turi didžiausią augimo potencialą). Su nemaža tikimybe galima tvirtinti, kad keiksmažodžiai- pasireiškimas būtent šio proceso. O laiko, kaip pamatinio visatos ir kūrinijos matmens, niekinimas yra agresyvumas laiko atžvilgiu. Kaip elgsis laikas atžvilgiu tokį procesą turinčio žmogaus- galima numanyti.

O dabar prakutusiems: „netark Dievo vardo be reikalo“- kas čia? Be reikalo- tai kada Jam priskiriami dalykai, kuriuose Jis tiesiogiai, kaip veikiantis Asmuo, nedalyvauja. Arba kada Dievui priskiriu savybes, būdą ir darbus, kokie yra būdingi žmogui. Religinės pasakos, esą Dievas kaip kažkoks diedukas sėdi ant debesio, grasina visiems ir žiūri kas Jam nusikalsta (dar liepdamas Save vadinti geru) yra tipiškas šio įsakymo laužymas. Kokie procesai paleidžiami laužant šį įsakymą?

Imkim Dievo Tėvo pavyzdį: žmogiškas pažinimas nejučia nupiešė valdingo (juk Visagalis!) nejauno (nes Tėvas), patriarchališko vyro paveikslą. Tačiau dar yra moteriškas pradas- kur dėti jį? Tada teologinė mintis griebėsi Dievo Motinos idėjos. Galų gale tai nuvedė į paklydimą, dėl kurio dabar byra Vakarų civilizacijos pamatai, ir piktžodžiauti laikoma vos ne geru tonu.
Tuo Tarpu Rašte atviru tekstu parašyta:
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Žmogiški veikimo metodai (o ir charakteris), priskirti Dievui, nejučia pakeičia mano kreipimosi į Jį motyvus. Jei žmogų galima perkalbėti, palenkti į savo pusę, tai mano pastangos turbūt panašiai gali palenkti Dievą. Antraip kam į Jį kreiptis, jei Jis ir taip viską žino ir tvarko. O jei kreiptis reikia- vadinasi, gal nežino ko, arba nori padiskutuoti? Ir, po tokių (vykstančių sieloje ir retai pakylančių į sąmonės paviršių) išvedžiojimų malda nejučia tampa naudos siekimu. O galiausiai- vėl savo mylimiausio „aš“ įtvirtinimu…

Norint „be reikalo“ naudoti Dievo vardą, nori nenori tenka būti su Juo bent šiek tiek susipažinus. Jei ir ne asmeniškai, tai bent išėjus „Dievo pažinimo mokslą“, t.y. įgijus tam tikrų žinių apie Jį. Iš tų žinių many formuojasi tam tikras Kūrėjo paveikslas. Ir štai čia- slenkstelis: žmogiška vaizduotė užpildo trūkstamus elementus Jo pažinime, remdamasi… neaišku kuo (o iš tikro tai savo pačios patirtimis). Palyginimas apie nevykėlį tarną yra kaip tik šio įsakymo laužymo išklotinė:

14 “Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.

15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir tuojau iškeliavo.

16 Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.

17 Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.

18 O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

19 Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.

20 Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.

21 Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

22  Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.

23 Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

24 Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur

nebarstei.

25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.

26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.

27 Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.

28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.

29 Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

Čia iš Mato evangelijos.

„sienų širdyje statymo“ procesas veikia ir šio įsakymo laužyme, gal ne tiek akivaizdžiai. Pavyzdžiui, galiu susirinkti krūvą informacijos apie kokį žmogų, domėtis jo darbais, pasaulėžiūra ir t.t. Tačiau tai bus tik faktų rinkinys, kuriam iki žmogaus pažinimo truks tik… susipažinti su juo, pabendrauti, praleisti kartu šiek tiek laiko. Priešingu atveju jo veiksmus prognozuoti galėsiu tik remdamasis savo įsivaizdavimais. Kadangi Kūrėjas, kuris sukūrė mane ir tave, yra ne kažkokia beasmenė chaotiška jėga, bet Asmuo, todėl Jo pažinimui, lygiai taip pat, būtina pažintis su Juo. Susitikimas. Išrėkimas Jam „į akis“ visų žinojimų, kuriuos apie Jį turiu. Jei to nedarau- tai dėl sienos mano širdy, kuri įjungia baimę ir nenorą turėti su Juo reikalą.

Baimės proceso svarbiausias tikslas yra apsaugoti žmogų (o ir kiekvieną gyvą būtybę) nuo pavojaus. Suprantama, kada susitikimas su kita būtybe reiškia mano žūtį- tokia apsauga visiškai pateisinama. Tačiau baimės esmė- padaryti viską, kad tik nesusitiktume: pabėgti, kad nepavytų, apmirti ir nejudėti, kad nepastebėtų… rafinuotesnis jos pasireiškimas yra išgąsdinti tą, kurio bijai.

Tačiau ką daryti su baime, kada turiu reikalą su visur ir visada Esančiu?

Apie įsakymų vykdymą.

Kada vykdau įsakymą, esu to įsakymo ginamas ir išteisinamas. Pagiriamas.
Ir imu matyti, kad aplinkui pilna tokių, kurie įstatymo nevykdo. Ačiū, Dieve kad nesu toks kaip jie…
Matom, kad įstatymo vykdymas paleidžia tą patį mirtiną procesą mano širdy- „statyti sienas“. Vykdymas, mielas kantrusis skatytojau, supranti?
Štai kodėl Raštas sako, kad „įstatymas juk nieko nepadarė tobulo, – ir įvedama tvirtesnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo”. Vadinasi, įstatymas, Dekalogas turi ribą. Ir ta riba yra Tas, Kuris tą įstatymą davė. Ne Mozė amžinatilsis- jis įstatymą tik perdavė. Bet, kaip parašyta, „Nes įstatymo pabaiga – Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki“.
Čia iš Laiško Romiečiams.

Atrodo, kad “sienų širdyje statymo“ procesas ir yra nuodėmės šaknis. šitas procesas paleidžiamas širdy kiekvieną kartą, kai tenka turėti reikalą su įstatymu- jį vykdyti ar laužyti. Vėl viskas pagal Raštą: “nuodėmės jėga- įstatymas“.

Tiesa, nepainiokime fabriko su produkcija- kiekvieno mūsų širdy yra prigriozdinta sienų ir pertvarų. Daugelio iš jų mes net nesuvokiam, daugumos autoriai esame ne mes- tik paveldėjom jas ar perėmėm. Bet procesą galime paleisti ar sustabdyti. (yra dar ir “sienų širdy ardymo“ procesas, bet apie jį gal kitą kartą)

Reziumuojant tenka pasakyti: vadinamieji Dievo įsakymai, sielos požiūriu, yra kaip kuolai, subesti į ją. Skauda. Galima nusitverti ropščiantis. Tačiau užsiropštus į pažinimą jų Davėjo, į santykį su Juo, kuolus reikia mesti. Nežinau, ar jie bus ištraukti, ar liks styroti. Bet (jeigu jau atėjau iki Jo) čia jau ne mano reikalas- Kas subedė, Tas ir ištrauks.