Autorius: rezus | 10 rugpjūčio, 2011

Laiškutis gražiajai Rezo, į kurią Rezus yra paslapčia įsimylėjęs :)

Mieloji  Rezo,
Atrodo, kad tikrai atėjo laikas laiškučiui, nes kiek gi galima
neparašyt vienas kitam gromatos? 🙂

Vakar sėdėdamas namie, palengva gurkšnojau raudoną, klausiau mėgiamo
autoriaus ir jutau kaip skauda nuovargis. Tai buvo laikas, kai iš
tiesų norėjau tingėti ir nieko neveikti (šioje vietoje reiktų paminėt, kad gerb. Autorius buvo tik ką grįžęs iš stovyklos, kur dalijosi su vaikais tuo, ką pats manosi mokąs).

Bet kol kas ilgai tokioj būklėj gyvent negaliu. (bus Tau darbelio
perauklėjant 😉 ) ėmiau mėgint reziumuot.  Ir išryškėjo du netikėti dalykai.

Vieną jau buvau minėjęs, tiksliau, Tu pati jį labai dailiai įvardijai kaip
“saugiklių nuo pedagoginio darbo neturėjimą“. Ir atrodo, kad tai yra
vis dėlto trūkumas, nes verčia mane dirbt daugiau negu jėgos leidžia,
o svarbiausia- prieš dirbant trukdo susitart dėl atlygio. Dabar
svarstau, ką su juo daryt, ir ar iš viso daryt reikia.

Taigi, svarsčiau sau apie darbą ir atlygį, ir nejučia vidus ėmė ieškot
kažkokių apibendrinimų. Ir susivokiau žiūrįs į dideles ir aukštas
materijas, besvarstąs apie auką…

Pamačiau, kad gebėjimas aukoti yra požymis
to, kad žmogus patiria save kaip dalį KAŽKO, su KUO santykio išraiška
ir yra atidavimas. Kitaip sakant, žmogui, kuris neturi MES draiverių,
auka yra beprasmybė.

Ir staiga pamačiau, kad antras aukos galas yra… ROJUS! Taip, tas
pats rojus, apie kurį sekamomis pasakaitėmis žmoniją daug šimtmečių
šėrė “krikščionybė“.

Pasirodo, rojaus troškimas yra siaubingas virusas.

Rojus, kaip chaliavos ir našarnikiškumo triumfas, kada tau “kepti
karveliai patys lekia į nasrus“. (tik kaip tada su, atsiprašant,
defekacija?)

Paskui prisiminiau vieną psalmę: “..palaimintas žmogus, kurio stiprybė
yra Tetis. Tokie, eidami išdegusiu slėniu, jį paverčia sodu, ir
ankstyvas lietus jį padengia palaiminimais..“

Rezo, šita eilutė man yra įkritus širdin, ir aš noriu būti toks, kaip
ten parašyta.

Ir pasirodo, kad praktiškai tai darosi, TIK tada, kai tu kategoriškai
liaujies svajot apie rojų.

Nes rojus yra šalutinė aukos pasekmė, jei ką.

O auka yra mano sutikimas atiduot. Kad atiduočiau kaip tėtis. Kaip
mylimasis (ojetus, nežinau kaip užrašyt: ir Mylimasis, ir
M(m)ylintysis…). Kaip mokytojas. Kaip VISIŠKAI PASITIKINTIS IR
ATSIPALAIDAVĘS, ajajaj…

O tai reiškia, kad aš nebenoriu patekti į rojų. Rūpinsiuos geriau būti tokiu, kad rojus imtų svajot- kaip patekti pas mane 🙂

Nu va kokie dalykai iš tikrųjų darosi.

Tave mylintis ir pasiilgęs Rezus


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Kategorijos

%d bloggers like this: