Autorius: rezus | 1 gegužės, 2010

Apie meilę

Nuoširdžiai sakau- nežinau, kas yra meilė. Visi pasireiškimai, visi patyrimai, jei tik juos mėginu įvardinti meile, tuojau virsta kevalais, kuriuose meilės būta. Kaip suskilusi gelda pasakoj apie auksinę žuvelę…

Ir vis dėlto, kai kurie meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, štrichai vėl ir vėl išryškėja, kaip ir leisdami tvirtinti: tam tikri dalykai žmoguje vyksta TIK esant meilei. Tiksliau, žmogui esant (atsiduriant ir pasiliekant) meilėje.

Meilė yra priešinga žmogiškam “aš“: šio pagrindinis darbas yra atsiriboti ir įsitvirtinti. O meilė jungia visa kas yra, o taip pat buvo ir bus. Ir vis dėlto, kiek teko patirti, “aš“ meilės trokšta (o “kartą paragavęs, negali sustot“ 😀 ). Nebrandus, jaunas “aš“ trokšta būti mylimas (šiuo atveju “trokšta“ yra ir sinonimas “nori“, ir įvardijimas poreikio būti pagirdytam). Brandesnis trokšta meilės kaip tęstinio patyrimo. O visai brandus (diedukas ar babytė “aš“) aptinka, kad pasilikti meilėje yra jo vienintelis šansas. Nes kuo labiau atsiriboji- tuo mažiau apykaitos, kuo mažiau apykaitos- tuo mažiau gyvenimo.

Krikščioniška sąvoka “mirti savajam aš“, yra dar viena meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, stadija. Ji reiškia vidinį judesį, kada atvirumas meilei pripažįstamas ir priimamas kaip didesnė vertybė už apsisaugojimą. “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.  Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn12,24-25) Leisiu sau painterpretuoti: “išsaugoti savo gyvybę amžinajam gyvenimui“ yra ne saugiai supakuoti, o susidraugauti su meile. Kad “aš“- individualybė, būtų ne konkurentas meilei, bet sąjungininkas. Be išdavikų (t.y. be siekio išsaugoti save meilės sąskaita).

Meilė niekada nesibaigia. … išnyks pažinimas,  nes mes žinome iš dalies…  Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs.  Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška… Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas. (1Kor 13, 8-13) (išėmiau šį tą iš citatos , tirštumo dėlei)

Po teisybei, nieko gudresnio už tai meilės, kaip proceso žmogaus sieloje, klausimu neparašysiu. Meilė niekada nesibaigia, nes ji jungia visa, kas yra, buvo ar bus.  Dabar apie meilę žinau iš dalies, kiek pačiam teko ją pažinti. Bet kai baigsis tai kas iš dalies, (kai tai, kas jungia visa- įjungs, įtrauks pilnai ir mane), tada pažinsiu, kaip pats jos meilės- būsiu, esu, buvau- pažintas.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Kategorijos

%d bloggers like this: