Susidaro vaizdas, kad yra patyrimai, kuriuos atneša gyvenimo kaita. O yra patyrimai, kurie kyla iš mano reakcijų. Ir panašu, kad jų yra gerokai daugiau- juk reakcija, skirtingai nuo “tiesioginių“ patyrimų, gali kilti į bet ką. Taip pat ir į kitą reakciją. T.y. mano viduje gali formuotis reakcijų “grandinės“ ir “sūkuriai“.
Tada klausimas: jei ir vienus, ir kitus patyrimus suvokiu kaip tikrovės ženklus- kas yra tikrovė?
Schematizuojant, pusė pasaulio (vad. Vakarų kultūra) tikrove laiko “objektyvią realybę“, kuriai reakcijos yra neišvengiamas blogis. Kita pusė (vad. Rytų kultūra) tikrove laiko “tai, kuo tikima“, t.y. patį suvokimą. Kurie teisūs?
Ironiška, tačiau vakarietiško mąstymo tipo mokslas per psichologijos ir kvantinės fizikos atradimus priėjo “rytietiškos“ išvados, kad “objektyvios tikrovės“ nėra. O Rytai, kur bepažiūrėsi, gyvenimą (ekonomiką, mokslą, visuomenės gerbūvį) kuria pagal vakarietiško mąstymo modelius, “rytietišką mąstymą“ palikdami kultūrai (panašu, kad tai yra tam tikra hobio ar įpročio rūšis).
Dar ironiškiau, kad “objektyvią tikrovę“ teigiančiame mąstyme yra medicinos sritis psichologija, kuri rūpinasi reakcijų sveikata- tarsi jos būtų kažkas “esančio“.
Man kažkodėl atrodo, kad “objektyvi tikrovė“ yra. Tai- mano reakcijų generatorius. Bet ne “tai kas aplink“, o TAI, iš ko kyla mano reakcijos. Ir kad nuo tos manęs dalies sveikatos priklauso tiek mano reakcijų sveikata, tiek mano sąveika su tuo kas aplink, tiek (paradoksas) su pačia “objektyvia tikrove“.
Jei kada atpažinsi tą savęs dalį, mielasis skaitytojau, apkabink ją ir nepaleisk.
Su visu stropumu saugok ją, nes iš jos teka Gyvenimo versmės.
Rezonansas 
Parašykite komentarą