Autorius: rezus | 9 vasario, 2010

Apie Dekalogą

Vieną gražią dieną parūpo – o kas gi vyksta sieloje, kai vykdau Dekalogą? O jei laužau, vieną ar visus jo įsakymus? Nors didelio skirtumo turėtų nebūti – Jokūbo laiške yra eilutė „Mat, kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas kaltas dėl visų“. Vadinasi, yra kažkoks procesas žmogaus sieloje, kuriam ėmus vykti, žmogus tampa įstatymo laužytoju. Ir nesvarbu, pasireiškia jis išoriškai ar ne, nes „žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.

Taigi, pradžiai įlindau į Raštą ir patyrinėjau, kaip atrodo vadinamieji dešimt Dievo įsakymų. Ir (jau nebe pirmą kartą) teko nustebti, nes tokio dalyko, išdėstyto vienoje vietoje kaip Dekalogas- nėra!

O yra štai kas:

1 Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:

2 “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

3 Neturėk kitų dievų šalia manęs.

4  Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.

5  Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,

6  bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

7 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

8 Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.

9   Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus,

10 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose,

11  nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

13 Nežudyk.

14 Nesvetimauk.

15 Nevok.

16 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo”.

Čia iš Išėjmo knygos. Tie įsakymai, išbarstyti, kartojasi dar keletoje vietų. Kunigų knygoje:

1 Viešpats kalbėjo Mozei:

2  “Sakyk visam Izraeliui: ‘Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas.

3 Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

4 Nesikreipkite į stabus ir neliekite sau dievų. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

5  Jei aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia.

6 Auką suvalgykite tą pačią dieną. Leidžiama ją valgyti ir antrą dieną, o kas liks trečiai dienai, sudeginkite.

7  Jei kas ją valgytų trečią dieną, nusikals ir auka bus Dievo nepriimta.

8  Jis bus kaltas, nes sutepė Viešpačiui skirtą auką. Toks žmogus bus išnaikintas iš jo tautos.

9  Pjaudamas savo žemės javus, jų nekirsk iki pat lauko krašto ir nerink nukritusių varpų.

10 Taip pat ir vynuogyne nenuskink paliktų uogų. Jos telieka beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

11 Nevokite. Nemeluokite. Neapgaudinėkite vieni kitų.

12 Neprisiekite neteisingai mano vardu ir nesutepkite savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats.

13  Nespauskite ir neišnaudokite savo artimo. Samdinio algos nesulaikykite iki ryto.

14  Nekeikite kurčio ir nedėkite kliūties aklajam ant kelio, bet bijokite Dievo, nes Aš esu Viešpats.

15  Teisme teiskite teisingai, neatsižvelgdami, ar tai beturtis, ar žymus asmuo.

16  Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats.

17 Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo.

18  Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats.

Kas užrašyta ant Mozės akmens plokščių, taip ir neradau. Tik keliose vietose paminėta, kad ten įrašyti dešimt įsakymų. Štai ir visas Dekalogo pagrindas…

Apie įsakymų laužymą.

Tačiau grįžkime prie sielos. Pradžiai pasiėmiau ganėtinai aiškų įsakymą nevogti. Iš ko nevagiama? Ogi iš tų, kuriuos laikau savais. Jei noriu kažką pavogti, pirmiausia mano viduje turi susiformuoti siena tarp manęs ir to, kurio gėrybių gvieščiausi. Dar – kažkur esu aptikęs įžvalgą, kad vagystė yra „efektyviausia sistemos apsirūpinimo forma“, kada nereikia nieko atiduoti (žinoma, jei nepričiumpa). O pelnoma vertė (tuo pačiu ir malonumas) yra nepalyginamai didesnė už bet kokią kitą veiklos rūšį, esant toms pačioms darbo sąnaudoms. Sekantis žingsnis yra – vartoti tai, kas pavogta, ir kartoti „efektyvų apsirūpinimą“.

Štai jau matosi du procesai sieloje, kuriuos paleidžia įstatymo nevogti laužymas: sienų širdyje statymas ir vartojimas, neįdedant pastangų. Šio, antrojo, proceso vaisius yra „juodoji skylė“, ir vargas tau, juodosios skylės turėtojau, jei laiku jos neužkiši- ji suės tave patį su visais žarnokais.

O, pvz, įstatymas gerbti tėvą ir motiną? Juk čia žalos kaip ir niekam nedaroma. Čia eina kalba apie dalykus, kuriuos pamatuoti ne visada įmanoma: jei, sakysim, gyvenu atskirai nuo tėvų, arba jie jau mirę? Ar tada esu „atleidžiamas“ nuo šio įsakymo? Tačiau jei kalbame apie procesus sieloje- mums nėra labai svarbu, kokioje būklėje yra juos paleidžiantys veiksniai.

Taigi, kaip turėčiau pasiluošinti (arba sutikti luošinamas), norėdamas negerbti savo gimdytojų? Vėl pirmiausia tenka įjungti sienų širdyje statymą. Toliau- nepagarba reiškia žemą kito vertinimą. O kas tada aukštinama? Na žinoma- aš pats, mylimiausias…

Tačiau kurdamas komfortą sau tokiu būdu, niekinu laiką, kada buvau savo tėvų dalis- jų įsimylėjimas, jų svajonės, jų pasiilgimas vienas kito… Tuo pačiu mano sieloje paleidžiamas procesas niekinti viską, kas jautru, gyva, gležna (ir kas turi didžiausią augimo potencialą). Su nemaža tikimybe galima tvirtinti, kad keiksmažodžiai- pasireiškimas būtent šio proceso. O laiko, kaip pamatinio visatos ir kūrinijos matmens, niekinimas yra agresyvumas laiko atžvilgiu. Kaip elgsis laikas atžvilgiu tokį procesą turinčio žmogaus- galima numanyti.

O dabar prakutusiems: „netark Dievo vardo be reikalo“- kas čia? Be reikalo- tai kada Jam priskiriami dalykai, kuriuose Jis tiesiogiai, kaip veikiantis Asmuo, nedalyvauja. Arba kada Dievui priskiriu savybes, būdą ir darbus, kokie yra būdingi žmogui. Religinės pasakos, esą Dievas kaip kažkoks diedukas sėdi ant debesio, grasina visiems ir žiūri kas Jam nusikalsta (dar liepdamas Save vadinti geru) yra tipiškas šio įsakymo laužymas. Kokie procesai paleidžiami laužant šį įsakymą?

Imkim Dievo Tėvo pavyzdį: žmogiškas pažinimas nejučia nupiešė valdingo (juk Visagalis!) nejauno (nes Tėvas), patriarchališko vyro paveikslą. Tačiau dar yra moteriškas pradas- kur dėti jį? Tada teologinė mintis griebėsi Dievo Motinos idėjos. Galų gale tai nuvedė į paklydimą, dėl kurio dabar byra Vakarų civilizacijos pamatai, ir piktžodžiauti laikoma vos ne geru tonu.
Tuo Tarpu Rašte atviru tekstu parašyta:
27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis.
Žmogiški veikimo metodai (o ir charakteris), priskirti Dievui, nejučia pakeičia mano kreipimosi į Jį motyvus. Jei žmogų galima perkalbėti, palenkti į savo pusę, tai mano pastangos turbūt panašiai gali palenkti Dievą. Antraip kam į Jį kreiptis, jei Jis ir taip viską žino ir tvarko. O jei kreiptis reikia- vadinasi, gal nežino ko, arba nori padiskutuoti? Ir, po tokių (vykstančių sieloje ir retai pakylančių į sąmonės paviršių) išvedžiojimų malda nejučia tampa naudos siekimu. O galiausiai- vėl savo mylimiausio „aš“ įtvirtinimu…

Norint „be reikalo“ naudoti Dievo vardą, nori nenori tenka būti su Juo bent šiek tiek susipažinus. Jei ir ne asmeniškai, tai bent išėjus „Dievo pažinimo mokslą“, t.y. įgijus tam tikrų žinių apie Jį. Iš tų žinių many formuojasi tam tikras Kūrėjo paveikslas. Ir štai čia- slenkstelis: žmogiška vaizduotė užpildo trūkstamus elementus Jo pažinime, remdamasi… neaišku kuo (o iš tikro tai savo pačios patirtimis). Palyginimas apie nevykėlį tarną yra kaip tik šio įsakymo laužymo išklotinė:

14 “Bus taip, kaip atsitiko žmogui, kuris, iškeliaudamas į tolimą šalį, pasišaukė savo tarnus ir patikėjo jiems savo turtą.

15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir tuojau iškeliavo.

16 Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs ėmė su jais verstis ir pelnė kitus penkis.

17 Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du.

18 O kuris gavo vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

19 Praėjus nemaža laiko, tų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.

20 Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’.

21 Jo šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

22  Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’.

23 Jo šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, pavesiu tau didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’

24 Priėjęs tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur

nebarstei.

25 Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, turėk, kas tavo’.

26 Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.

27 Taigi privalėjai duoti mano pinigus pinigų keitėjams, o sugrįžęs būčiau atsiėmęs, kas mano, su palūkanomis.

28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų.

29 Nes kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.

Čia iš Mato evangelijos.

sienų širdyje statymo“ procesas veikia ir šio įsakymo laužyme, gal ne tiek akivaizdžiai. Pavyzdžiui, galiu susirinkti krūvą informacijos apie kokį žmogų, domėtis jo darbais, pasaulėžiūra ir t.t. Tačiau tai bus tik faktų rinkinys, kuriam iki žmogaus pažinimo truks tik… susipažinti su juo, pabendrauti, praleisti kartu šiek tiek laiko. Priešingu atveju jo veiksmus prognozuoti galėsiu tik remdamasis savo įsivaizdavimais. Kadangi Kūrėjas, kuris sukūrė mane ir tave, yra ne kažkokia beasmenė chaotiška jėga, bet Asmuo, todėl Jo pažinimui, lygiai taip pat, būtina pažintis su Juo. Susitikimas. Išrėkimas Jam „į akis“ visų žinojimų, kuriuos apie Jį turiu. Jei to nedarau- tai dėl sienos mano širdy, kuri įjungia baimę ir nenorą turėti su Juo reikalą.

Baimės proceso svarbiausias tikslas yra apsaugoti žmogų (o ir kiekvieną gyvą būtybę) nuo pavojaus. Suprantama, kada susitikimas su kita būtybe reiškia mano žūtį- tokia apsauga visiškai pateisinama. Tačiau baimės esmė- padaryti viską, kad tik nesusitiktume: pabėgti, kad nepavytų, apmirti ir nejudėti, kad nepastebėtų… rafinuotesnis jos pasireiškimas yra išgąsdinti tą, kurio bijai.

Tačiau ką daryti su baime, kada turiu reikalą su visur ir visada Esančiu?

Apie įsakymų vykdymą.

Kada vykdau įsakymą, esu to įsakymo ginamas ir išteisinamas. Pagiriamas.
Ir imu matyti, kad aplinkui pilna tokių, kurie įstatymo nevykdo. Ačiū, Dieve kad nesu toks kaip jie…
Matom, kad įstatymo vykdymas paleidžia tą patį mirtiną procesą mano širdy- „statyti sienas“. Vykdymas, mielas kantrusis skatytojau, supranti?
Štai kodėl Raštas sako, kad „įstatymas juk nieko nepadarė tobulo, – ir įvedama tvirtesnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo”. Vadinasi, įstatymas, Dekalogas turi ribą. Ir ta riba yra Tas, Kuris tą įstatymą davė. Ne Mozė amžinatilsis- jis įstatymą tik perdavė. Bet, kaip parašyta, „Nes įstatymo pabaiga – Kristus, išteisinimui kiekvieno, kuris tiki“.
Čia iš Laiško Romiečiams.

Atrodo, kad “sienų širdyje statymo“ procesas ir yra nuodėmės šaknis. šitas procesas paleidžiamas širdy kiekvieną kartą, kai tenka turėti reikalą su įstatymu- jį vykdyti ar laužyti. Vėl viskas pagal Raštą: “nuodėmės jėga- įstatymas“.

Tiesa, nepainiokime fabriko su produkcija- kiekvieno mūsų širdy yra prigriozdinta sienų ir pertvarų. Daugelio iš jų mes net nesuvokiam, daugumos autoriai esame ne mes- tik paveldėjom jas ar perėmėm. Bet procesą galime paleisti ar sustabdyti. (yra dar ir “sienų širdy ardymo“ procesas, bet apie jį gal kitą kartą)

Reziumuojant tenka pasakyti: vadinamieji Dievo įsakymai, sielos požiūriu, yra kaip kuolai, subesti į ją. Skauda. Galima nusitverti ropščiantis. Tačiau užsiropštus į pažinimą jų Davėjo, į santykį su Juo, kuolus reikia mesti. Nežinau, ar jie bus ištraukti, ar liks styroti. Bet (jeigu jau atėjau iki Jo) čia jau ne mano reikalas- Kas subedė, Tas ir ištrauks.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Kategorijos

%d bloggers like this: