Mieloji mano Rezo, tau prieš miegą- pasaka apie Mus
Gyveno kartą Mes.
Ir tas Mes buvo šposinykas, estetas ir šelmis
Tasai Mes mokėjo džiaugtis gyvenimu, ir mokėjo patirti gilų liūdesį
🙂
Tas Mes, būdamas (gal būdami? autorius tiksliai nežino, nes Mes- toks ištisas dalykas, kuriame labai sunku atpažint kiek ten jų) padauža, ėmė ir pasidalino.
Iš pradžių, kaip koks žvalgas, atsirado an svieto Rezus.
O paskui, patyliukais- Rezo. 🙂
Ir kadangi Rezo atsirado labai patyliukais, tai nei Rezus, nei ji pati negalėjo suprasti, kad tie atsiradėliai yra dalis kažko
Juo labiau nei vieno jų tėvai apie tai nieko nesakė
kaip susitarę
(čia Rezo neištvėrė migdymo proceso ir įsiterpė): matyt, nežinojo anie.
Rezus: mat juos bala, Mūsų pasakoj jie turi garbingą tėvų vietą
ir tegu jiem tuomsyk bus gana
Tai va, tasai Rezus kibo į pasaulį, stvėrėsi galynėtis su juo
nes jautėsi žinantis kaip turi būt
O pasaulis jam, atsiprašant- atsuko šikną…
😀
Vieną kartą, kitą- žiūrėk, Rezusėlis jau pūtuoja, jau pailso.
Ir susimąstė tasai mūsų Rezus, kad gal su pasauliu reik kitaip apsieit, gal mėgint gražiuoju kažkaip…
O Rezo buvo visai kitos padermės
ji pasaulio bijojo ir šalinosi
ir sakė- man geriau giliai, o ne pasaulis.
Kai ji augo- buvo gera visais požiūriais
o kai užaugo, pasidarė graži visais požiūriais
🙂
Bet su pasauliu toji Rezo ir toliau nesigalynėjo, o žiūrėjo į jį įtariai
Tik dabar ji sakė- pasaulis didelis ir jame gyvena daug visokių vyrų
kai kurie pavojingi, tų reikia saugotis
o kiti labai pavojingi, tų reikia šalintis
(čia Rezo užsidengė delniukais akis ir sušnabždėjo): oi…
o dar kiti yra, nuo kurių linksta kojos (teisybės dėlei reik pasakyt, kad Rezo kojos buvo labai dailios ir moteriškos… )- tai tų reikia vengti labiausiai
Ir viskas buvo jau beveik susiklostę tai mūsų Rezo, tiesus kelias iki užaugusių vaikų ir užtikrintos senatvės
tik atsitik tu man šitaip- ėmė ir pasipainiojo šitoj pasakos vietoj mūsų minėtas Rezus
jis nebuvo nei pavojingas nei labai pavojingas
o keliai nuo jo nelinkdavo iš viso, būdavo tiesūs kaip liniuotė
(čia Rezo iš smalsumo ir nekantrumo net pasikėlė nuo pagalvės): na na?
ir kaip ten jiems sekesi toliau?
Gulk, Rezo, nemiegale tu…
Tam mūsų Rezusui rūpėjo nebe įveikti pasaulį, bet perprasti
jis patyliukais suprato, kad pasaulis yra surėdytas kaip stulpai ir laidai
O skaičiavimo mašina surėdyta kaip žmogus
todėl savo svarstymuose apie žmones jis naudodavo kompiuterinius žodelyčius, kaip antai- failai, arba- programinė įranga
O į pasaulį Rezus žiūrėjo kaip į didelį stulpų ir laidų raizginį, ir kartais kai kurie stulpai papūdavo
o kai kurie laidai surūdydavo
Tai Rezus buvo bemanąs, kad jis yra tų laidų elektrikas ir tų stulpų dailidė
(vargšas naivus Rezusėlis, jis galvojo, kad sugenda tam, jog būtų galima pataisyti…)
(Rezo supratingai palinkčiojo): aha
Ir kada jieji- Rezo ir Rezus- pradėjo bendraut, Rezo manė, kad Rezų reikia perlaužti. O Rezus manė, kad Rezo reikia perlūžusią sugydyti
ir va tada prasidėjo pats įdomumas
kaip mieli pasakos klausytojai jau galėjo suprasti, Rezo Rezų perlaužė
(Rezo, nekantruolė, nemiega… klausia): o Rezus? Sugydė?
O kadangi ji buvo išdidi, tai sugydoma iš karto nesidavė
Ir sakė- “ei, tu ne iš karto viską
palengva“
Perlaužtas Rezusiukas buvo nebeišdidus, tai labai nesispardė
sakė, “nu ir gerai
jei jau mane reikėjo sulaužyti, pažiūrėsim tada, kaip mane sugydys.“
(nes juk nebūna taip, kad ko perlaužto nesugydytų… nebent perlaužtasis pabėga iš įvykio vietos- tada ką jau padarysi)
Ir va čia atėjo tas nelauktas netikėtas momentas
Kada Rezo nesugijimai ir Rezaus perlaužimas pasirodė buvę reikalingi grindijentai
Ir iš tų grindijentų atsirado kažkas visai naujas
(Rezo sumirksėjo savo didelėmis mėlynomis akimis ir paklausė): O kas?
(teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad tas naujas kažkas iš tikro yra visai ne naujas, o labai senas, pats seniausias, bet į jį pažiūrėjus atrodo kad jis yra visiškai naujas- visai nesuplyšęs ir net neapibrozdintas- kaip koks ridikėlis)
(Rezus meiliai pažiūrėjo į savo Rezo, ir tęsė): bet kadangi nei Rezus, nei Rezo nežinojo kas tai yra- jie sakė vienc kitam: “ką tu su manim čia padarei dabar“
ir abu tuo pat metu vienas kitam rašinėdavo vienodas žinutes
abu supykdavo tuo pat metu
ir nusivildavo
(tik nusvildavo skirtingais metais, bet tai gal ir gerai šitaip)
Galų gale Rezuliukas patyliukais suprato, kad čia ne mielosios Rezo išdaigos- nors ji ir labai aukšto lygio laumė
Ogi pasirodė, kad tuo pat metu Rezo suprato tą patį
Tik ji suprato, kad Rezus- joks ne laumė
nes jis meistrukas ir kulinaras
ir dar padukų (2 vnt.) bei spranduko (1 vnt.), o taip pat ausyčių (2vnt.) žinovas
(gudri toji Rezo, nieko nepasakysi 😎 )
O dabar, mano miela Rezo, jau reikia eit miegelio
(Rezo atsisėdo lovytėje- jetus tu mano, kokia ji graži- ir papurtė galvą…)
Reikia, mano mieloji. Nes dabar- pati įdomiausia vieta. Kitą vakarą galėsim sekti Mūsų pasaką toliau, ar ne? 🙂