Autorius: rezus | 18 gruodžio, 2011

Pasaka apie Mus

Mieloji mano Rezo, tau prieš miegą- pasaka apie Mus

Gyveno kartą Mes.

Ir tas Mes buvo šposinykas, estetas ir šelmis
Tasai Mes mokėjo džiaugtis gyvenimu, ir mokėjo patirti gilų liūdesį
🙂
Tas Mes, būdamas (gal būdami? autorius tiksliai nežino, nes Mes- toks ištisas dalykas, kuriame labai sunku atpažint kiek ten jų) padauža, ėmė ir pasidalino.
Iš pradžių, kaip koks žvalgas, atsirado an svieto Rezus.
O paskui, patyliukais- Rezo. 🙂
Ir kadangi Rezo atsirado labai patyliukais, tai nei Rezus, nei ji pati negalėjo suprasti, kad tie atsiradėliai yra  dalis kažko
Juo labiau nei vieno jų tėvai apie tai nieko nesakė
kaip susitarę
(čia Rezo neištvėrė migdymo proceso ir įsiterpė): matyt, nežinojo anie.
Rezus: mat juos bala, Mūsų pasakoj jie turi garbingą tėvų vietą
ir tegu jiem tuomsyk bus gana
Tai va, tasai Rezus kibo į pasaulį, stvėrėsi galynėtis su juo
nes jautėsi žinantis kaip turi būt
O pasaulis jam, atsiprašant- atsuko šikną…
😀
Vieną kartą, kitą- žiūrėk, Rezusėlis jau pūtuoja, jau pailso.
Ir susimąstė tasai mūsų Rezus, kad gal su pasauliu reik kitaip apsieit, gal mėgint gražiuoju kažkaip…
O Rezo buvo visai kitos padermės
ji pasaulio bijojo ir šalinosi
ir sakė- man geriau giliai, o ne pasaulis.

Kai ji augo- buvo gera visais požiūriais
o kai užaugo, pasidarė graži visais požiūriais
🙂
Bet su pasauliu toji Rezo ir toliau nesigalynėjo, o žiūrėjo į jį įtariai
Tik dabar ji sakė- pasaulis didelis ir jame gyvena daug visokių vyrų
kai kurie pavojingi, tų reikia saugotis
o kiti labai pavojingi, tų reikia šalintis
(čia Rezo užsidengė delniukais akis ir sušnabždėjo): oi…
o dar kiti yra, nuo kurių linksta kojos (teisybės dėlei reik pasakyt, kad Rezo kojos buvo labai dailios ir moteriškos… )- tai tų reikia vengti labiausiai
Ir viskas buvo jau beveik susiklostę tai mūsų Rezo, tiesus kelias iki užaugusių vaikų ir užtikrintos senatvės
tik atsitik tu man šitaip- ėmė ir pasipainiojo šitoj pasakos vietoj mūsų minėtas Rezus
jis nebuvo nei pavojingas nei labai pavojingas
o keliai nuo jo nelinkdavo iš viso, būdavo tiesūs kaip liniuotė
(čia Rezo iš smalsumo ir nekantrumo net pasikėlė nuo pagalvės): na na?
ir kaip ten jiems sekesi toliau?
Gulk, Rezo, nemiegale tu…

Tam mūsų Rezusui rūpėjo nebe įveikti pasaulį, bet perprasti
jis patyliukais suprato, kad pasaulis yra surėdytas kaip stulpai ir laidai
O skaičiavimo mašina surėdyta kaip žmogus
todėl savo svarstymuose apie žmones jis naudodavo kompiuterinius žodelyčius, kaip antai- failai, arba- programinė įranga
O į pasaulį Rezus žiūrėjo kaip į didelį stulpų ir laidų raizginį, ir kartais kai kurie stulpai papūdavo
o kai kurie laidai surūdydavo
Tai Rezus buvo bemanąs, kad jis yra tų laidų elektrikas ir tų stulpų dailidė
(vargšas naivus Rezusėlis, jis galvojo, kad sugenda tam, jog būtų galima pataisyti…)
(Rezo supratingai palinkčiojo):  aha
Ir kada jieji- Rezo ir Rezus- pradėjo bendraut, Rezo manė, kad Rezų reikia perlaužti. O Rezus manė, kad Rezo reikia perlūžusią sugydyti
ir va tada prasidėjo pats įdomumas
kaip mieli pasakos klausytojai jau galėjo suprasti, Rezo Rezų perlaužė
(Rezo, nekantruolė, nemiega… klausia): o Rezus? Sugydė?
O kadangi ji buvo išdidi, tai sugydoma iš karto nesidavė
Ir sakė- “ei, tu ne iš karto viską
palengva“
Perlaužtas Rezusiukas buvo nebeišdidus, tai labai nesispardė
sakė, “nu ir gerai
jei jau mane reikėjo sulaužyti, pažiūrėsim tada, kaip mane sugydys.“

(nes juk nebūna taip, kad ko perlaužto nesugydytų… nebent perlaužtasis pabėga iš įvykio vietos- tada ką jau padarysi)
Ir va čia atėjo tas nelauktas netikėtas momentas
Kada Rezo nesugijimai ir Rezaus perlaužimas pasirodė buvę reikalingi grindijentai
Ir iš tų grindijentų atsirado kažkas visai naujas
(Rezo sumirksėjo savo didelėmis mėlynomis akimis ir paklausė): O kas?
(teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad tas naujas kažkas iš tikro yra visai ne naujas, o labai senas, pats seniausias, bet į jį pažiūrėjus atrodo kad jis yra visiškai naujas- visai nesuplyšęs ir net neapibrozdintas- kaip koks ridikėlis)
(Rezus meiliai pažiūrėjo į savo Rezo, ir tęsė):  bet kadangi nei Rezus, nei Rezo nežinojo kas tai yra- jie sakė vienc kitam: “ką tu su manim čia padarei dabar“
ir abu tuo pat metu vienas kitam rašinėdavo vienodas žinutes
abu supykdavo tuo pat metu
ir nusivildavo
(tik nusvildavo skirtingais metais, bet tai gal ir gerai šitaip)
Galų gale Rezuliukas patyliukais suprato, kad čia ne mielosios Rezo išdaigos- nors ji ir labai aukšto lygio laumė
Ogi pasirodė, kad tuo pat metu Rezo suprato tą patį
Tik ji suprato, kad Rezus- joks ne laumė
nes jis meistrukas ir kulinaras
ir dar  padukų (2 vnt.) bei  spranduko (1 vnt.), o taip pat ausyčių (2vnt.)  žinovas
(gudri toji Rezo, nieko nepasakysi 😎 )
O dabar, mano miela Rezo, jau reikia eit miegelio
(Rezo atsisėdo lovytėje- jetus tu mano, kokia ji graži- ir papurtė galvą…)

Reikia, mano mieloji. Nes dabar- pati įdomiausia vieta. Kitą vakarą galėsim sekti Mūsų pasaką toliau, ar ne? 🙂

Autorius: rezus | 24 lapkričio, 2011

Aštru

Darbo reikalai kartais nubloškia į netikėtas teritorijas. Norėdamas padaryti tinkamą įrankį vienam mano brangiam kolegai, kreipiausi į peilių meistrą. Taip taip, pasirodo, yra mūsų krašte tokių stebuklų- meistras, gebantis padaryti BET KOKĮ peilį, kokio tik Tamistai reiks.

Galų gale, gavęs iš jo įrankį įrankiui daryti, pasijutau kiek nejaukiai- Tas peiliukas pranoko mano įsivaizdavimus apie tai, kas yra aštrus peilis. Neimant domėn, kad teko iš naujo mokytis naudotis aštriu įrankiu, neskaičiuojant, kad teko iš naujo pažinti apdorojamo juodmedžio ir sidabro charakterį, nepaisant, kad vėl ir vėl nesugebėjau išgauti iš daromo gaminio jam būtinų savybių…

Tarsi tuo būtų pareikalauta: reikalauk iš savęs ir kito NE MAŽIAU.

Beieškodamas medžiagos apie peilių galandinimą radau tokį siužetą (atleiskit, kurie rusiškai nesupranta):

http://www.youtube.com/watch?v=AUD_i8JBH9I&feature=related

Nežinau, kaip Tau, mielasis mano skaitytojau- man panašus daugiasluoksniškumas garsiai rėkia: būsi tobulas, kada tavo įrankio įrankis bus tobulas! Pažiūrėk, kaip kruopščiai prižiūrimas kiekvienas galandinimo akmuo. Nulyginamas abrazyvu ANT VEIDRODŽIO, SKIRTO TIK JAM!

Visa tai, kuo kalbinau Tave- paveiksliukai, pavyzdžiai. Apie tai, kad kūnas svarbiau už drabužį, o gyventojas svarbiau už namą.

O koks Tavo, mielasis kantrusis mano skaitytojau- sielos aštrinimo įrankis?

O įrankio įrankis? 🙂

Mieloji  Rezo,
Atrodo, kad tikrai atėjo laikas laiškučiui, nes kiek gi galima
neparašyt vienas kitam gromatos? 🙂

Vakar sėdėdamas namie, palengva gurkšnojau raudoną, klausiau mėgiamo
autoriaus ir jutau kaip skauda nuovargis. Tai buvo laikas, kai iš
tiesų norėjau tingėti ir nieko neveikti (šioje vietoje reiktų paminėt, kad gerb. Autorius buvo tik ką grįžęs iš stovyklos, kur dalijosi su vaikais tuo, ką pats manosi mokąs).

Bet kol kas ilgai tokioj būklėj gyvent negaliu. (bus Tau darbelio
perauklėjant 😉 ) ėmiau mėgint reziumuot.  Ir išryškėjo du netikėti dalykai.

Vieną jau buvau minėjęs, tiksliau, Tu pati jį labai dailiai įvardijai kaip
“saugiklių nuo pedagoginio darbo neturėjimą“. Ir atrodo, kad tai yra
vis dėlto trūkumas, nes verčia mane dirbt daugiau negu jėgos leidžia,
o svarbiausia- prieš dirbant trukdo susitart dėl atlygio. Dabar
svarstau, ką su juo daryt, ir ar iš viso daryt reikia.

Taigi, svarsčiau sau apie darbą ir atlygį, ir nejučia vidus ėmė ieškot
kažkokių apibendrinimų. Ir susivokiau žiūrįs į dideles ir aukštas
materijas, besvarstąs apie auką…

Pamačiau, kad gebėjimas aukoti yra požymis
to, kad žmogus patiria save kaip dalį KAŽKO, su KUO santykio išraiška
ir yra atidavimas. Kitaip sakant, žmogui, kuris neturi MES draiverių,
auka yra beprasmybė.

Ir staiga pamačiau, kad antras aukos galas yra… ROJUS! Taip, tas
pats rojus, apie kurį sekamomis pasakaitėmis žmoniją daug šimtmečių
šėrė “krikščionybė“.

Pasirodo, rojaus troškimas yra siaubingas virusas.

Rojus, kaip chaliavos ir našarnikiškumo triumfas, kada tau “kepti
karveliai patys lekia į nasrus“. (tik kaip tada su, atsiprašant,
defekacija?)

Paskui prisiminiau vieną psalmę: “..palaimintas žmogus, kurio stiprybė
yra Tetis. Tokie, eidami išdegusiu slėniu, jį paverčia sodu, ir
ankstyvas lietus jį padengia palaiminimais..“

Rezo, šita eilutė man yra įkritus širdin, ir aš noriu būti toks, kaip
ten parašyta.

Ir pasirodo, kad praktiškai tai darosi, TIK tada, kai tu kategoriškai
liaujies svajot apie rojų.

Nes rojus yra šalutinė aukos pasekmė, jei ką.

O auka yra mano sutikimas atiduot. Kad atiduočiau kaip tėtis. Kaip
mylimasis (ojetus, nežinau kaip užrašyt: ir Mylimasis, ir
M(m)ylintysis…). Kaip mokytojas. Kaip VISIŠKAI PASITIKINTIS IR
ATSIPALAIDAVĘS, ajajaj…

O tai reiškia, kad aš nebenoriu patekti į rojų. Rūpinsiuos geriau būti tokiu, kad rojus imtų svajot- kaip patekti pas mane 🙂

Nu va kokie dalykai iš tikrųjų darosi.

Tave mylintis ir pasiilgęs Rezus

Autorius: rezus | 23 birželio, 2011

Apie konfliktus ir jų įveikimą trumpai

Pagrindinis konflikto įveikimo draiveris yra sugebėjimas patikėti: “tas žmogus nenori man pikto“

Be šitokio tikėjimo konfliktas neįveikiamas, na, daugų daugiausia- pristabdomas.

 

Autorius: rezo | 11 birželio, 2011

Maljorka, birželio 3-10

Spustelėjus ant nuotraukos, dauguma jų pasididins.

Paradoksalu, bet iš plius 30 karščių Lietuvoje atskridome į plius 15 Maljorkoje, buvo debesuota ir beveik kasdien lijo. Internetu buvome užsisakę mašiną, Ford focus automatą. Na ką, susirandam savo autonuomos punktą (jei kam aktualu – internete užsakinėjau per Do you spain agentūrą, jie užsakant internetu neima jokio avanaso anei kreditinės kortelės numerio, mokėjimas tik atskridus), po paieškų aikštelėje randame ir mašiną, susikraustom su lagaminais, vaikais, sėdu prie vairo ir….ups, staigmena – pasirodo, čia joks ne automatas…O mechaninės nevairuoju. Grįžtam atgal į punktą ir bandom aiškintis, ko rezultate vėl su visais lagaminais ir vaikais iš kito aikštelės galo kraustomės į Citroen C4 Picasso.

Didesni mašinos gabaritai buvo išbandymas serpantinuose ir požeminėje prekybcentrio aikkštelėje, ir labai pravertė talpinant trijų suaugusių ir dviejų vaikų mantą :))

Viešbutį užsakinėjom savarankiškai, nes iš tai datai agentūrų siūlomų variantų niekas netiko. Penkiems asmenims dviejų miegamųjų, dviejų sanmazgų, terasos, balkonėlio ir svetainės su virtuve numeris be maitinimo savaitei kainavo 1300 lt. VIešbutukas labai nedidelis, kiek viš 30 kambarių, labai jaukus, paprastas, švarus. O kadangi dar ne sezonas, tai ir apytuštis – irgi privalumas 🙂 Reziumuojant, vienam asmeniui savaitės poilsio finansinės sąnaudos neskaitant maisto tokios: lėktuvo bilietas plius viešbutis 1460 lt. Mašinos nuoma (jei dalint iš penkių asmenų) – 262 lt asmeniui. Maistas saloje brangus, pigiausias variantas – pikrtis prekybos tinkle Mercadona (kaip ir Kanarų salose), kasvakar čia pirkome ir gamindavomės krevetes, su vynu ir prieskoniais – mmmm kaip skanu… Brangiausias variantas – kavinės, restoranai, o ypač turistiniuose taškuose, pvz, Valdemosoje keturios porcijos dienos sriubos (žirnių) ir dvi porcijos antro patiekalo (nieko ypatingo ar prabangaus) – 70 eurų.

Viešbutukas Apartamentos Solecitos Alkudijoje, vaizdas iš mūsų terasos

Terasa šalia baseino, super variantas su vaikais

Virtuvės-svetainės zona

Alkudijoje yra gan jaukus senamiestis, su siaurutėmis gatvytėmis, žydinčiais kiemeliais..

Gėlynėlis:)

Tvirtovė

Alkudijos paplūdimys

..ir jo gyventoja…

Dar vienas paplūdimio atributas

ALcudijos paplūdimys, nors jame ir ne per daugiausiai buvome, tikrai geras, platus, jūra pakrantėj sekli, dugnas malonus…Vanduo šiltas…Čia suvažiuoja daugiausiai šeimos su vaikais, pasyviam poilsiui.

Prieplauka

Serpantinais judam į Formentoro iškyšulį, maljorkiečių vadinamą visų vėjų susitikimo vieta.

Su judriais vaikais išlipti pasidairyti tokiame “taške“ – pakankamas ekstrymas…

Dukrai pati gražiausia vieta buvo ši

O man gal ši..

Kamštukas kelyje, bet tai smulkmena, palyginti su “malonumu“ prasilenkt su turistiniu autobusu serpantino posūkyje…

Formentoro švyrutys

Kiek pavargęs jaunimas

Vaizdas iš lauko terasos-kavinės (beje, vaizdo grožis tiesiogiai proporcingas kavinės kainoms..)

Nerealaus mėlynumo įlankėlė

Matosi Can Picafort miestukas

užsukom į užeigą, kurioje, dukros didžiam džiaugsmui, gyveno visokių gyvuliukų..

Bet labiausiai mylimas ir labai sunkiai paliktas pievoje buvo šis

Toliau judėjom link safari zoo, vaikams tai buvo moralinė kompensacija už atškentėtus serpantinus. 🙂

Safari raguočiai

Neturiu daugiau nuotraukų šia tema, tai tik trumpas įspūdis – smagiausia buvo, kai pro atvirą langą įlindo zebro galva, dukra jį glostė, šėrėm obuoliu. Bjauriausia buvo, kai reikėjo tą zebrą kažkaip iškrapštyti lauk, kad galėtume judėti pirmyn – o lauk krapštytis jis nenorėjo. Vieniems lankytojams mašiną nutūpė gan nemažos beždionės, gal ir nebloga atrakcija. Mes, bijodami mašinos apgadinimo rizikos, nesustojom prie jų.
Šalia safari yra nedidelis zoosodas, galioja tas pats bilietas.

Labai rekomenduoju aplankyti šalia Portocristo esančius Drakono urvus (Cuevas del Drach). Labai vykęs apšvietimas, nerealios spalvos, formos, atspindžiai… Gaila, kad juose komerciniais ar gamtosauginiais tikslais draudžiama fotografuoti, todėl įmetu porą ne savo darytų foto iš ineto:

Įspūdingas muzikantų pasirodymas – tamsoje iš požeminio Martelio ežero po stalaktitų skliautu pamažu išnyra ir lėtai juda trys žiburėliais puoštos valtys, vienoje jų – gyvai atliekama muzika (kurios klausant kilo minčių, kad darbą pagal specialybę Maljorkoje tikrai rasčiau..).
Važiuojant į urvus reikia žinoti, kad turistai įleidžiami ne bet kada, o tik tam tikromis valandomis – kiek pamenu, 10,12,14,17, taigi atvykus gali tekti luktelti.

Portocristo paplūdimys, mažutis, siauras, uolėtoje įlankėlėje

Pakeliui į Lluca vienuolyną užklupo stipri liūtis ir lijo iki pat vakaro, taigi, kadrų nedaug ir tie patys – ganėtinai apniukę.
Vienuolynas

Vidinis kiemelis

Vienuolyne yra svečių namai pilgrimams ar šiaip romantikos mėgėjams, beje, jų patogumui yera krepšinio aikštelė, didelis baseinas..

Sužavėjo vienuolyno botanikos sodas – kamerinis ir labai meditatyvus, tiek vaizdais, tiek garsais 🙂 Gaila, nuotraukose nesimato nuotaikos ir tikro vaizdo:

Toliau judam link lietuje ir rūke paskendusio Deia miestuko.

O čia aš norėčiau gyventi:

Miestukas labai gražus, tik – didelė problema su mašinos parkavimu, kelios mažos aikštelės – perpildytos, o pagrindinis miestelio kelias – tas pats siaurutis kalnų serpantinas, kuriame beveik visur stovėti draudžiama..Beje, 16 val jame kažkodėl jau buvo uždarytos visos viešojo maitinimo įstaigos – nuo bado gelbėjo įsimesti sumuštiniai..

Valdemosoje atsidūrėm jau pavakary, taigi skubėjom į vienuolyną, kuriame 1838 m. žiemą gyveno Sand ir Šopenas. Pats vienuolynas man didelio įspūdžio nepaliko, išskyrus tai, kad galėjau kiek tinkama apžiūrinėti iškabintus Šopeno rankraščius su visais taisymais ir kūrybinių kančių pėdsakais, kas man, kaip profesionalei, buvo gan įdomu.

Iš vienuolyno terasos

Paskutinės dvi atostogų dienos buvo netinkamos keliauti – vieną jų ištisai lijo, tai prasivaikščiojom per parduotuves ir turgelius. Beje, jei kas nežinojo – pigiausias pard. tinklas Maljorkoje, kaip ir Kanarų salose, yra Mercadona. Joje vienintelėje radome krevečių. Statant mašiną požeminėje aikštelėje, svarbu bilietuką, kurį duoda įvažiuojant, pasiimti į parduotuvę ir pateikti kasoje – priešingu atveju iš aikštelės neišvažiuosite. 🙂 Paskutinę dieną netikėtai nušvito saulė, tai ją išnaudojom pliažinimuisi, deginimuisi (pagaliau..) ir kitiems panašiems pasyvių atostogų malonumams.

Autorius: rezus | 1 kovo, 2011

Apie tobulumą

Kartą mano vadovas pasakė: “tobulumui ribų nėra“. Kadangi tai buvo mano darbo, kurį atlikau tikrai gerai, įvertinimas- susimąsčiau. Ne vien todėl, kad tuo metu pasijutau eilinį kartą su savo gebėjimais ir pastangom “pastatytas į vietą“. Gerokai labiau- nes pajutau reikalą išsiaiškinti, kaip atrodo tobulumas “be ribų“.

Deja, greitai teko nusivilti. Nes be ribų ne tik tobulumas- joks dalykas nėra atpažįstamas. Jo man kaip ir nėra. O galvoti: “tobulas dalykas yra tas, kurio nėra“- man neišeina…

Todėl mėginau ieškot tobulumo ribų, kad ir kaip kvailai tai beskambėtų. Ir radau! Pasirodo, yra dvi tobulumo rūšys.

Apie pirmąją- indų pasakėčia: “kartą žmogus atėjo į mėsininko krautuvę ir paprašė parduoti jam geriausią mėsos gabalą. Pardavėjas ir sako- pone, mano mėsinėje visi gabalai yra patys geriausi“

Apie antrąją- Rašte: “O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus,  kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.  Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?  Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

Pirmas, žmogiškas, tobulumas apibrėžtinas taip: “dalykas yra tobulas, kada yra savo vietoj ir tinkamu metu.“

Tai yra: optimalios sąveikos su visais aplink- erdvėj ir laike- esančiais elementais, asmenimis ir vienetais.

Kitas, nekintamas tobulumas yra sunkiau nupasakojamas, bet patiriamas (patikėk, mielasis skaitytojau, ir pabandyk pats) nė kiek ne sudėtingiau. Vienintelis dalykas, kurio reikia, yra- savęs identifikacija.

Nes Kūrėjas įdėjo į mus vieną savybę- siekti tapti kaip Jis, t.y. viskuo.

Jei aš esu kūnas, tada ši svybė pasireikš: “aš turiu būt visur“. Kaip pelėsis koks, ar kiaulpienė…

Jei aš esu vertybių turėtojas ir gynėjas- tada “visi turėsit vaikščiot rikiuote“

Jei aš esu savo Kūrėjo vaikas- tada aš augsiu, tapdamas Jo paveikslu, pagal pridedamą aprašymą.

Belieka patikrint, kokiu variantu ( o gal dar kitu, čia nepaminėtu), išsipildo ir žmogiškas, ir nežmogiškas tobulumas.

Ir pasidalint. Netaupant. Kaip saulė- ant teisiųjų ir nelabai 😉

Autorius: rezus | 3 sausio, 2011

Apie judošių

Kažkaip neseniai dašuto viena loginė grandinėlė. Svarsčiau apie Jėzaus mokinį Judą, kuriam teko toks klaikus vaidmuo- išduoti Mokytoją, o paskui pasidaryti galą. Galvojau- jam gi buvo duota visos galios, kurias Jėzus delegavo savo mokiniam: gydyti ligonis, išvarinėt dvasias iš apsėstųjų, skelbt su jėga Dievo žodį. Neabejoju, kad jis tą darė, ir savo akimis regėjo pasekmes. O dar- jis kartu su kitais mokiniais dalijosi bendravimu su Mokytoju visą mokinystės laiką. Ne šiaip buvo pavaldinys, bet- dalijosi bendravimu! Buvo kartu! REZONAVO!..

Kaip suprantu, lūžio momentas to žmogaus istorijoje ištiko, kada kompanija užėjo pas Lozorių į svečius.  Ten, paprastoj viešnagėj, ėmė dėtis nepaprasti dalykai (norintys galit pasiskaityt evangelijoj pagal Joną 12skyriuj). Mane užkabino eilutė “Jis [Judas] taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.“

Moralas būtų toks: Dievo pažinimas prasideda nuo aukos. O patikimiausiai nuo Dievo pažinimo apsaugo vagystė (mėgstantiems sudvasinti: judošiaus dvasia yra žmogaus sugebėjimas vogti  iš artimųjų). Mechanizmas, kaip mielasis skaitytojas jau galėjo suprasti, remiasi sugebėjimu nereaguoti į širdies ryšiais pasiekiančią žinią.

O dabar pridėkim šitą loginę grandinėlę prie šiandieninės Lietuvos. Tai, kas vadinama korupcija, iš tikro yra judošiaus dvasia. Kuri, kaip matėme aukščiau, patikimai apsaugo nuo Dievo pažinimo, nuo susitikimo su Juo.

Kažkodėl labai suabejojau, ar mūsų visuomenė-  krikščioniška..

Autorius: rezus | 9 rugpjūčio, 2010

Gėlas vanduo

Mielas kantrusis skaitytojau, šįkart susižavėjimo procesas mano sieloje skatina pasidalinti su Tavim praktišku receptu.

Imi indą (aš naudoju 1,5l talpos butelį nuo “Vytauto“), pripili vandens ir dedi į šaldymo kamerą. Po gerų kelių valandų, pvz, “ant rytojaus“, ištrauki- ten turėtų būti dalis ledo, o dalis neužšąlusio vandens (jei sušąla visas, į gabalą- negerai, fokusas nepavyks 😛 ). Neužšąlusį vandenį išpili lauk, ant gėlių ar kur kitur, o ledą padedi atitirpti.

Iš to ledo atitirpusį vandenį užverdi ir juo užplikai kavažoles, arbatžoles ar vaistažoles.

Skirtumas didžiulis, bet vien perskaitęs- nepajusi 🙂

Pamėgink, tai gali paleisti keletą itin pozityvių procesų Tavo sieloje 😉

Autorius: rezus | 31 liepos, 2010

Apie Dievo baimę

Jei mielajam skaitytojui nors kartą yra tekę patirti Kūrėjo Artumą- tikriausiai sutiksi, kad tai yra, greta didingumo ir akimirkos išskirtinumo išgyvenimų- dar ir labai geras, pozityvus patyrimas. Todėl (bent jau man) kyla klausimas- kodėl Dievo baimė yra išminties pradžia? Ar kas tapo išmintingas iš baimės? Apdairus- taip, gudrus- taip, bet išmintingas…

O pasirodo, tai, kas vadinama Dievo baime, yra visai ne baimė prieš Asmenį. Ilgiau pasiliekant su Juo, sieloje atsiranda (ar atgyja) tam tikros dalys. Būtent baiminimasis prarasti jas, rūpinimasis, kad jos nuolat veiktų, ir yra “Dievo baimė- išminties pradžia“.

Autorius: rezus | 30 birželio, 2010

Apie dėkingumą

Mažas vaikas viską ima iš tėvų. Toks vaizdas, kad jis tik ima.

Galima mąstyt, kad mažas vaikas užaugs, tada jis taps duodančiu, tada atsiras kam duoti, ir t.t.

Tačiau ne visi vaikai užauga. Vieni numiršta maži, kiti, net ir suaugę, neužauga. Kiekviename žmoguje yra neužaugusių dalių. Ir to nėra ko gėdyts.

Taigi- o jei jis neužauga? Tai ką- ir lieka TIK gavęs? Neteisybė kažkokia…

O iš tikro- maži vaikai duoda labai daug. Jie YRA dėkingi.

Yra dvi jėgos, kurios pasiekia net kiečiausią širdį.

Nusilenkimas ir dėkojimas.

Pažiūrėk į kūdikiuką, ir abi jas pamatysi.

Greta “duok valgyt“ ir “man blogai ir nieko svarbiau nėra, ir tučtuojau“.

Netgi greta “tėti, o aš už tave stipresnis!“

…Aptikau, kad užmokesčio už darbą noriu: pinigais sumokėk man tiek, kad liktum dėkingas…

Older Posts »

Kategorijos